Samdyta meilė
Surankiosiu šukes
nuo grindinio –
paslėpsiu jas visas,
kad nesumindytų.
Raudona spalva
nusidažiusias rankas
trinsiu į purviną skudurą
ir pridėsiu jam dar kelias spalvas.
Pasruvusios akys
ieškos tavo šypsenos,
kuri švies kiekviename veide.
Pasislėpsiu užuovėjoj ir tupėsiu –
lauksiu pabaigos –
išvaduosiu kažką nuo kančios.
Palydėsiu žvilgsniu nykstančius
tavo pėdų antspaudus,
paliktus pajūry.