Kalnų viršūnėmis
nusirita ledokšnių vėlės
ir mano paunksmėj
tankumyne jaunų apvaizdų
pasislėpė trolis
toks melsvas šešėlis
iš krūtinės
gal tavo
ar kito pabėgęs
horizontuose
dantytieji mūrai
gynybinės sienos
juosiu jais savo vėžlišką žingsnį
nedrąsų lyg pirmas kūdikio verksmas

nematai, kaip vėl kliedi
tas priglobtas būvis
nagais skaldantis popieriaus linijas
kam rašyti
nerašyk
gina ir tūno
užspaudžia įsibrovėlis
tai jausmas
tai dangiškas siekis būt mylimam
negaliu
negaliu, juk tai ne vienas
o du
grįžtamojo ryšio jėga
džiaugtis?
juk neturiu
tik priglobtas vėlės tūris
many
plėšosi
many...
Vien dėl jo gyvenu.