Aš gyvensiu daug sykių - gal trisdešimt kartų gyvensiu,
Kol mane apkabinęs pravirksi be žodžių jokių –
Mes tylėsim ilgai palietimų kalbėjimo šventėj,
Tik virpės atspindžiai nuo pavargusių mano vokų.
Ir tada tu suprasi, kad mūsų šėšeliai sutampa,
Kad nėra šitoj žemėj sklandžių sopulingai sapnų –
Kad be mano tylos nešilta vakarėjimo šventė,
Kurioje  teks klausytis ne tau parašytų natų.
Aš giedosiu iš naujo - gal tūkstantį sykių linguosiu,
Kol  slogus vėjas nendrę  nematomais smūgiais  blaškys.
Juk vis tiek susitiksim , nuvargę prie laužo miegosim,
O išdžiūvusį  rytą liepsningas šuva nulaižys.