Žalios laukų pievos, sidabru užlietos.
Balta mėnesiena skiria vėlei mus.
Nerandu aš nieko, kas man pažadėta,
Sugrįžtu nuliūdus į senus namus.
Klevas rausvalapis rudeniu alsuoja,
Gervės gailiai klykia. Liūdesys tamsus.
Tiktai plaukus vėjas ilgesiu šukuoja,
Tiktai glaudžia žemę rudenio dangus.
Noris šaukti garsiai, kad visi girdėtų –
Juk naktis prarijo viską kas brangu.
Kažkur šunys loja, mėnuo tik iš lėto
Savo kelią eina, virtęs man draugu.