Šiąnakt šakose mėnulis korės
Ir visą naktį buvo sumautai šviesu.
Ir būtų, taip, taip, būtų man pamojęs
Pro tylą  šnabždančiai: „Na ką tu...“

Ir šaką rinkos velniškai ramiai,
Ir šitaip atsainiai švytėjo.
Ne vienas pakaruoklis jam nūnai
Tokios ramybės pavydėjo.

Žinau, kad šiąnakt jūs miegojot.
Ar matot, kad mėnuo prapuolė?
Kol savo mėnulius dabojot
Tikrasis ėmė, pasikorė.