Mes seniai negyvenam, tik dieną pažymim kaip tašką
Ir užspaudžiam akis išlašėjusiai vakaro gėlai,
Tylim kantriai, sukandę gyvybės nasrus nesiblaškom,
Tik užsikasam kūnus į vėstantį nemigos smėlį.

Tupia paukščiai į mūsų akis, sutema ima lesti
Visą aitrų gyvenimą iš atminties, o neskauda
Nuo šiurenimo plunksnų, nereikia daugiau nusigręžti,
Nesapnuojam, tik kylam ir kojas į sutemą aunam.

Ir padangėn išeinam, lengvai ligi rytmečio brendam,
Atminties nebėra, verias sieloj be sopulio žaizdos,
Vėsiai gulam į debesį, lietų prišaukiam, taip lemta
Vėl šlapiems ir beskausmiams į tylinčią žemę pareiti.