Atrodo – užkasėm medžius,
Šviesiausią spindulį nukirpom.
Vėl lauksim šimtmečius gūdžius,
Kol geležis iškils paviršium,
Kol išsigryninsim žodžius,
Iš meilės arklą nusikalę,
Išversim tiesią, gilią vagą -
Be trupinio apgaulės ir klastos.
Netekome akių šviesos,
Bet liko priesakas –
      DORAI GYVENTI.