Kartais būna stebuklų, kai paskambina draugas
Iš jaunystės, iš metų senų.
Kaip gerai, kad nors balsą laikas mums saugo,
Tad tikrai, aš tą patį girdžiu.

Nesvarbu ką kalbėti, čia žodžiai tarp kitko,
Supranti daug daugiau širdimi,
Nematai jo nei seno, nei žilo, nei pliko
Vien jaunystę tą pačią girdi.

Kaip gerai, kad kažkur per kažką susipynė
Jautrios mintys, iškilę vaizdai,
Taip neri į seniai pamirštų dienų gylį
Ir stebies - ar tikrai ten buvai!?

- Kaip gyvenimas sekas, ar vis dar tą pačią
Naktimis sau prie šono glaudi?
- Matai, man gi laiko vis maža ir maža,
O be to, jau anūkai keli.

Kartais būna stebuklų - vienas pinigų randa,
Kitas žiedą, nuo lobių raktus.
Mano daliai šįkart – telefonas, va, skamba...
Ir grąžina ištrintus metus.