Mes taip retai į viršų pakeliam akis,
Tylioj nakty nukreipkim jas į dangų.
Srovena aukštumoj melsvai juoda naktis,
Tartum iš ten vis šauktų žmogų brangų.

Lėtai keliaudami pilki šitie veidai
Debesimis per visą skliautą plaukia.
Tarp mirgančių žvaigždžių manęs nesuradai –
Manęs dar žemėje klajonės laukia.

Lyg alkanas keleivis mano ilgesys,
Neturintis net kur sustot keistam kely
Bujoja, auga, bėga. Tuoj pavys...
Pavargęs miega tyliai užmaršty.