Vorų tinklai seniai jau sudūlėjo,
Saulėkaitoj pamiršo samanėlę
Ir vabalai, takus kadais pramynę,
Saldžius sapnus sapnuoja dar įmigę.
O rūmai, šurmuly skruzdžių taip skendę,
Užmigę tyloje - vartus užsklendę.
Tikriausiai, tai piktadilgė žiema užbūrus,
Tik saulės bučiniais gyvybė srūva.
Lediniam veidrody puikuolės snaigės,
Rausvais nuo šilumos veideliais, mainos,
Sijonus trumpina ir vėl prisiūna -
Gal ledo menėse vėjelį gundo.
Tylioj nakty, pelėdom ūkiant,
Vidurnakty prie medžio bokšto,
Pavirsta jos mažytėm fėjom.
Šokdina gražuoles ir glausto vėjas -
Naivuolės tirpsta, klodamos miškų alėjas.
Sapnuojas joms upeliai nualmėję,
Kadais lietaus mažais lašais skubėję -
Pavasaris sapnuos atėjęs.