Einu per gyvenimo
         virpančią stygą,
O tamsus dangus taip
         ir traukia sielos
                švytėjimą.
Pakeliui vien šerkšnoti
                klevai ir
Nei vienos ievos,
            pražydusios
               vasarį.
Tik nuogo medžio viršūnėj
            kranklys pasislėpęs
Pranašauja pradžią.
Žada medį pražįsiant,
            jei liksiu nakty.,
Kuri atsimerkia taip
               garsiai,kad
Lūpos sukempa
              nuo vilties,
Pakibusios skardžio
              vienatvėje.