Ant lauko saulėto šešėlis gervės krenta –
Ant sniego pelenai.
Ir visa tai atrodo tau be galo šventa –
Juk tam ir gyvenai,

Kad leistumei kitiems šešėliais būti
Net jeigu nepakaks erdvės.
Svarbiausiai – Žemė neatvės,
Vaikams išsaugos gyvybingą krūtį,

Kuri maitins tave ir skruzdę mažą –
Ir duona, ir kita diena.
Nors viso šito ne gana,
Kaip ne gana sekundės – pieno lašo.

Bet juk tik alkyje žmogus kitus atranda,
Išsaugo amžinai.
Ant lauko saulėto šešėlis gervės krenta –
Ant sniego pelenai...