tik vidurnakčiai žydi
vaiskiais pažadėjimais
nes iš ryto dangus
pasirodo per liūdnas
ir tik lūpos prabilti bent sykį tikėjosi
akys žvelgė tuščiai
nors nebuvo išdurtos

tyloje klojom patalus
auštančiai dienai
o giliai širdyje
snigo nuodėmės baltos
niekada išganyti mene nežadėjai
aš buvau tavyje
tarsi pamirštas vardas

iškerojau spygliais
kol vidurnakčiai švietė
užkeiktų avilių
medumi suvilioti
tik dangus šianakt prašė
daugiau netylėti
paskutiniąją giesmę už mus sugiedoti