Nevėžio krantas.
Tu žiūri į beržyną kitapus
ir sakai – ar matai – vienas lapas
jau krenta?

Matau, kaip krenta
modamas besišypsančiam medžiui –
leidžiasi žalias, dar gyvas leidžias...
Juk šventė –

pajaus jis skrydį.
O kiti taip ir liks. Vis drebės, vis
skristi bijos. Bet galiausiai nuvys
išvydę –

ruduo atėjo.
Nepajutę erdvės mirs ir supus
šūsnyje. Prie pilkų medžio stulpų
tils vėjas.

Nevėžio krantas.
Eikš – kviečiu – būkim mudu kitapus.
Prisiliečiu, jaučiu – kūnas dreba...
Mes brendam...