Tarsi snaigės baltutės vis krinta ir krinta
Tos keleivės iš tolimo aukšto dangaus.
Joms neuždrausta žaisti, nebeužginta,
Kas gi draugiškai delną išties, kas sugaus?

Balerinų žingsneliais sutūps jos ant rankų,
Bet netrukus numirs lyg drugeliai nakties.
Koks gi teismas sprendimą priims nepalankų,
Kas alsavimo, jaudulio jų negirdės?

Tai ne snaigės, tai mano paklydusios mintys,
Ir nereikia jų gaudyt, ištiesus rankas.
Tik neaišku man, kaip jos galės apsiginti,
Jeigu varnas užkranks, žvaigždeles berenkąs.