Atveri širdį, išleidi mintį,
žodžio esmė keliauja, skrieja erdve,
kurioje prasmingi, mokantys gerumo
šilti tylūs ir susimąstę lyg pūko kamuoliai,
virš  ž e m ė s – žodžiai.
Sužiba smaragdo, deimanto krisleliais -
akmenuotame ir slidžiame – posmų
eilučių ir frazių labirinte.
Smūgis  durklu tiesiai į širdį -
išsilieja atodūsiu, skausmingu vulkanu,
bejausmių žodžių jūroje.
Ryklys godžiai ryja švelnius,
gerumu pulsuojančius smaragdus,
o štai  ant drėgno asfalto liejasi lava,
motulė sena narplioja, velėja, tiesia...
Išnarpliota  gija veržiasi,
tyli ir rami, švelni, deimantais išpuošta,
ne dažniausiai  aistringa ir graudulinga
širdies malda P o e z i j a...