Dar žvarbu, ūkanota, medžių šakos nusvirę,
Lig pietų neprašvinta dangus,
Net ir paukščiai kažkur taip pasislėpė tyliai,
Rodos, laikas ir tas – toks tingus.

Dar žvarbu, o norėtųsi siaust, norėtųsi šaukti,
Sudraskyti miglas į skiautes,
Gaivalingo, maištaujančio vėjo sulaukti,
Išblaškyti mintis nuobodžias.

Jau girdžiu –
             prisišauksi, drebėsi pabūgęs,
Bet tokia gi žmogaus nerami prigimtis –
Degt ugnim, nerusent pilkais pažemės dūmais,
Kol žėrės nors viena širdyje kibirkštis.

Nėr gėlių, na ir kas? Yra žodžių spalvotų,
Rinksiu juos, lai skambės supinti
Į eilėraščio posmą, į mintį sparnuotą,
Šviest kitiems viltimi paleisti.