(at)auš
Jau aušta.
Ir perpiet tikrai atauš –
ne labas rytas vyturį supančios,
kai dubeniuos akių blakstienos pasišiauš
ir saulę jau ne šaukštais sems, o samčiais.
Vėl pils į kiemą, ant palangių, dar grindų
ir sielos langines trankys ir varsčios –
pešiosiu debesis...
Kodėl aš nerandu
nė vieno plausto tirščiuos žemės barščių?
Susirangys ant sofos sakiniai be kirčių,
ties horizontu, pasiramstant patvoriais,
nepavaldus toks laikrodžio gegutės mirčiai
girtuoklis vakaras
su prasegtais
eilėraščiais
pareis.