Platus mostas ir nieko nebūta,
Netgi žiežirbų spiečiaus išlyto.
Davė Dievas tau duonos ir plutą,
Trapią klintį ir kietą granitą.

Jei nenori – reikėjo neimti
Tos riekės, nors sočiausia atrodė
Ir apdailint išbalusią klintį,
Kaip mokėjai padailinti žodį.

Nereikėjo sakyt – tavo, mano...
Kad kiti ten kažkur iš anapus
Neturės prigimties talismano,
Kaip neturi sudegintas kapo.

Juk ant kalno užaugs orchidėja,
Jei jis trupa ir eižėja siūlės.
Tu norėjai išeit – neišėjo –
Liko praviros artimo durys.
.......................................................

Platus mostas ir nieko nebūta –
Tik paminklas iš juodo granito.
Vaikai pakelia numestą plutą,
Užsimerkę, nes žiežirbos krito.