Kai aš slystu – nebebarstykit druskos,
Juk aš pati pakalnę suradau.
Vadinasi, aš privalau nukristi
Ir susižeisti buvo lemta man.
Kai skauda lūpas – nebetepkit kremais
Bei nebučiuokit geliančių kraštų –
Aš netikėsiu dieviškais totemais,
Įbrukamais į eilutes maldų.
Ir šilto patalo rausvam kampe neklokit –
Aš puikiai pailsėsiu ant grindų:
Tiesiog supraskit, kad sutikot tokią
Ir tokią laidosit, kokia esu.