Tu išėjai jau taip seniai,
Šešėlio šleifas vis dar traukia akį.
Tu ten buvai, ten gyvenai -
Primirkus nuo tavęs net žemė,
Liepsnos kaitra - tai neišdegins.
Ne paukštis tu, bet sugrįšti,
Kaskart, palietus skaudžią briauną.
Tu tam šešėly gyveni :
Kodėl vis dar namų nesurandi?
Išblankęs rūbas, draiskalais pamoja
Ir drėskia lyg nagais lediniais.
Tik kraujo lašas su skausmu suvilgęs,
Nurimsta šviesoje šešėlio.
Vaitoja atgailoj prabėgę dienos,
Neuždaryt ir nesurinkti jų.
Vaiduokliškais laiškais vis siuntinėjas,
Tarp to, kas buvo gera ir baugu.