Vėl jaunas

Atrodo,
Nyksta žodis – veltkleidys.
Žodynai kalbina, tikėdami atgimimu,
Tik nežinau, ar jis  
Lietuviui burną kada šildė.
Bent man nesavas,
It atėjęs iš dievų miškų,
Kur vaikščioja šešėliai klaidūs,
Bet štai sonetas ir girdžiu –
Įsiterpia į muziką Šekspyras:

“Turtus be saiko švaisto veltkleidys,
Bet jie nedingsta, o tik vietą maino“


Aš irgi šitą pasaką žinau
Ir nemanau, kad ji klaidina –
Čia daug pilių iš smėlio,
Iš fantazijos lakios,
Iš priežasčių turėti tai,
Ko nieks pasauly dar nežino,
Kaip sakoma, - ir aš buvau,
Ten valgiau, gėriau,
Burnoj neturėjau...
Na, o kai pasaka nutyla,
Šekspyras sveikinasi lyra.

O Viljamai, biesai tavęs nematė!
Kaip pasaka man prikalbi nesąmonių mielų,
Bet gera būti su tavim, oi, gera,
Net ir tuomet, kai pykstu ar tyliu.
Štai ir dabar:

\"Tačiau tasai, kas grožį pražudys,
Nebeprikels jo niekad jokia kaina.“


Į veidrodį pakilęs vyturys,
Dangum akis gražiai užspaudžia –
Ten, po vokais,
Po daugel metų,
Vėl vaikštau jaunas kaip kadais
Ir nežinau senatvės...
Pelėda