Sustikam un Švintosiąs kruntų,
kur augam,begiojam jauni.
Svajonęs plaukę virš verpetų šaltų,
e upę mum moją nerami.

Ti,-Švintosiąs kloniąs paliką
mūsų juokas ir svaja.
Pievų gėląs maną runkaj nevys,-
visadu gyvas atminsiu aš jas...

Narėtųs, kad grįžtų dą dienąs,
kad galėč sutikt vėl tavi.
Apkabintum-nepaliktum jau venąs.
Melais žadeliais vėl vadintum mani...