balta tyluma
su šešėliais
nuo saulės
ir nuo medžių šakų
Supas vėjas delnuos
supas vėlei
ir darosi man nejauku
žiema spengia
man į ausis
ten toli šitaip
medžiai linguoja
vysis mano mintis
nusivys
vėjas skuba
jau žengia į koją
sraunus gūsis
atnešęs kvapus
nuo snieguotų kalnų
jų viršūnių
ko man laukt
ir kas dabar bus
juk stebuklai
tik pasakoj būna
nusidriekęs šešėlis danguj
dengia uždengia
kelią į šviesą
taip jautru
kažkas virpa viduj –
kažkas kelią vingiuotą
man tiesia
ne likimas nuvylė mane
ne apgaulė
ir ne tikėjimas
sukas sukas
lyg kadrai kine
skamba keistas
tavo linkėjimas...