Stovi tuopa, vis rymo prie kelio –
Ta pati, tik dabar jau žila.
Plaikstos vėjyj balti jos pūkeliai,
Kyla dulkės nuo kelio siera.

Ant kamieno sakai vilgo rėžius,
Džiūsta saulėj belapė šaka.
Ir palikusios pievoje vėžės
Lyg žaizda jau užgijus pilka.

Juk ankstyvo pavasario būta –
Maišės purvas ant ledo akmens.
Ratai slydo – nuo kelio nusprūdo –
Glaudės važis prie tavo liemens.

Neatstūmei, nes tu nemokėjai,
Tik glaudei po skylėta skara
Pūkai plaikstos, nešioja juos vėjas,
Kyla dulkės nuo kelio siera.