per mano smegenis nebraido briedžiai

jie tik išvėto dangų tyliai
po tą žvaigždėtą amuletą
ragais ragais į bado skylę

vardan tylos nubrozdintos ant kelių

nulipdytas molinis ąsotis
tuštybės senvagėj semia
tyrų balsą naktin išviliotą

šnypščia    dvi    šakės   ir     raitos

nujoja diena ant dienos pakinkyta
o norėjau kad ji man įgeltų
ugnies valsu dangui išraižytu

per mano smegenis nebraido briedžiai

jų kanopoms žemėj aukso pristigo
rožių pievoj spygliu išgaląstas
vardan ko vardas tas nežinau