Neliečiamybė
nebegirdėti žingsnių
slenkstis samana užklotas
aidi giliai dūlėjančia praeitimi
nė kvapo nepajusti
tvyrančio rūke net jei ir panorėtum išblaškyti jį
taip ir akmuo netapęs žmogumi nutyla
nors ir prabilt norėtų tik ar išgirs kas kalbą jo
langai juk užkalti medinėm sijomis trūnija
paveikslai blunka nes bijai
paliesti juos bijai savim prabilti
ir
iškalbėti savo
aš
tegul vien sau
užtvertas kelias užtvara
ne kapinės skaudina ne
skaudina tai ko nebeturi
neliko
išblėso
kaip nebekurstoma
ugnis
savo paties
ėjimuose