Šermukšnis nusivijo rudenį
Per mūsų sapną nemiegotą –
Tarytum vasarą pabudinęs
Rausvais taškais taškuotą.

Gruoblėtos rankos stingo vėjyje
Baltu laku lakuotos.
Nors mes ir ėjom – neišėjome,
Išlaikėme, kas buvo duota.

Tik truputį sutriko lygsvara –
Galbūt todėl, kad vėjai pūtė.
Saulėtekio lipni smala
Užliejo medžio lapų rūtą.

Bet sapnas vėl grąžino ateitį
Įrėminęs į žalią rėmą.
Todėl ir vėl abudu pradedam
Šermukšnio uogas rinkt po vieną.