Ugniniai lašeliai vis kapsi ir kapsi...
Ji tarsi svajonė, nauja gal viltis?
Su švente, brangieji! Oratoriai kvaksi
Ir rodo prašiepę tuos savo dantis.

O rupi, oi rupi samanė skaidrioji.
Pirmieji lašai – visą skonį pateiks.
Nebarki manęs, oi nebark, mylimoji,
Tauta be šio niekalo man neatleis.

Kaip man sustabdyti tą norą beribį –
Vėl apgirtusiam žvelgti tau į akis.
Kankinas, kankinasi mano kantrybė.
Geriau prisigert...Gal negerti išvis...

Ugniniai lašeliai vis kapsi ir kapsi,
Šalia pušynėlio, už kalno stataus.
Ir kuo gi, broleli, dabar tu patapsi,
Toli tau nukakti lyg savo turgaus...

Šiandien tokia šventė – už laisvę kovojom
Prieš dvidešimt metų. Taip gaila savęs.
It siena sustoję, gyvybę aukojom...
O kas mes dabar? Širdis neiškęs...

Todėl ir varau krūminukę miškely,
Vaikai juk pabėgę, pati tik viena...
Vai sunku, oi sunku. Toj mano galvelėj
Ne vien tik jausmai, bet ir mintys yra.

Laisvi mes nuo visko ir vartom šiukšlynuos,
Ir bėgam kiek galim nuo laisvės tolyn.
Ak dienos sužydusios, manosios dienos...
Taip žlunga svajonės ir daros blogyn...

Išlenksiu burnelę. O gal išvažiuoti?
Gal ten aš turėsiu duonelės skalsios?
Ir kas gi palieka? Nereik nei galvoti...
Pabėgt iš Tėvynės. Negrįžt niekados...