kokios gilios ir ilgos nerimo naktys
lyg akivaro tyli ir gundanti akis
viską turiu: net laiką ir baimę prasmegti,
nes žinau, jog po šios bus kita, kuri užmigdys

ir laiką, ir baimę, net geliantį nervą,
net tamsą už lango, kuri ne tamsa
ir tylą, kuri vis dar spengia ir varva
tarp žodžių, minčių ir begarsio manęs

kurčioje tyloje įstrigęs peršiantis niekas
beverčiu atodūsiu sprūs prasmingu pats sau
graudesys šio pasaulio apglėbia sulėkęs
tik ar pasaulis graudus, o šito aš nežinau