Suskambo man varpas negirdimas,
Davęs ženklą – sustot man anksti.
Patraukiau į kelią, į sutemas,
Viską, viską suslėpus širdy.

Ir nuoskaudas, gėlą ir liūdesį,
Ir akimirkas džiaugsmo šventas.
Visko buvo, niekam neliudysi,
Visas savo patirtas skriaudas.

Niekam pažado nedaviau, niekam,
Žvelgiau drąsiai visiems į akis.
Juk visi mes šią žemę paliekam,
Po mirties nesvarbu, ką sakys.

Liko didelė mano svajonė –
Ją palikt su visai negaliu.
Tik šitoji po laiką klajonė
Viltį teikia ir duoda jėgų.

Ten toli, horizontas jau švinta.
Tyliai skamba man varpo garsai.
Kinta viskas ir niekas nekinta...
Laukiu ryto nemigus visai.