Liečiu rankomis
tavąjį kelią
ir klausausi
įtempus ausis.
Baltas sniegas
rankas mano gelia,
tik šis jausmas
mintis išsklaidys –
kad prabėgo
dar metai vieni,
apsinešę taip
suodžiais juodais.
Gal nebuvo?
Gal visai netikri?
Dienos nulėkė
paukščių pulkais.
Ryto debesys
velias į plaukus.
Jau dienoja.
Trapi šiluma.
Liūdna man.
Ir diena neužaugus
virsta vakaro
gaida liūdna.