Tiktai subręsk. Po to nupjaus ir kuls, ir vėtys,
Tarp girnų trins ir tešlą užmaišys.
Žiojės minkštimas net pro plutą kietą,
Kai pasijusi - karštyje guli.

Tiek kartų keitė aplinkybės būvį,
Kad, kas esi, nė tu nebežinai.
Į vaiko burną ant švelnaus liežuvio
Duonelės kąsniu kartų kiek kritai?

Ir nesopėjo anei vieno karto
Kiek kas betrynė nuo tavęs lukštus.
Kas juos surinks ir kas sudės į karstą,
Kai keisti būvį tikslo nebebus?..