trims Vyšniakalnio gyventojams

Pageltęs kalnas, vyšnia ir aš,
miegą išnešant, atpučia pūgą –
kažkas mus čia po visko užkas,
kai neskinsim dienų, jų pabūgę.

Kada nelipsim į kalną prieš vėją,
mėnuo leisis ant rankų – norėsi
skabyti vaisius neišėjęs,
pučiant rūką į smėlį. Pavėsy

teka upė prieš plauką. Rytas.
Vos ištirpus kalboms aidesy,
šio sirpsmo per maža klausytis
ir kas sykį vis labiau tebesi.