Ištuštėjo dangus po kometų lietaus.
Ir kalnai sudėvėjo šaltas naktis.
Kaip sužeistos plaštakės be sparnų atsigaus,
Jei rugpjūčiai į žiedlapių sapną negrįš.

Tu suglamžei viltis  ir prakeikei audras,
Pasiklydusią sielą užvėrei į šulinį.
Voras pina iš gijų rytojui kasas,
Kad kalnai po kometų duobėm išsibudintų.