Argi sakiau,
Kad aklas akimis
Kuomet jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais,
Net Paukščių takas
Ima skaudžiai nerimauti...

Galbūt nemanė,
Kad yra dalia,
Kuri net šitokią galybę
Ima į nelaisvę,
O aš taip pat
Net nežinau, deja –
Iš kur ten, po vokais, erdvė tokia,
Kad net neskauda.
Gyvena žmonės, saulė,
Debesys ir lietūs,
Padangę brauko mėlyni žaibai -
Ir gieda vyturiai,
Surankioję giesmes poetų,
Jų daug,
Bet nedaugiau,
Negu reikėtų...

Po užmerktų akių vokais
Įsiveržia gyvenimas į sielą
Net Paukščių takas -
Dieve, jam padėk!-
Ir ten it danguje išlieka.