Išsinešęs visus, ką galėjai panešti susikuri dangų,
O tikrajam danguj laikas vėl ir toliau nepaliaujamai slenka.
        
Tik ant žemės apmiršta akmuo ir sustingsta granitas negyvas.
Ir tai – liekanos to, kas gyveno, tai – juostos blankus negatyvas?

Bet surasi dalelę kažko, kas kadaise nukrito iš aukščio,
Kas neaugo, nenardė, nebėgo žeme ir neskraidė lyg paukščiai.

Tai – mėnulio, žvaigždės ar visatos kitos palikuonio šešėlis –
Kada nors jis užtemdys ir tavo dangaus susikurtąjį mėlį.

Ir vėl grįši į žemę supratęs, kad tavo dangus veidmainiauja,
Tikra tai, ką matai, tikra tai, ką lieti, nes tu – kūnas ir kraujas.

Tik ar spėsi gyvent, tik ar spėsi pavyt jau praėjusį laiką?
Juk tu pats patikėjai, kad miršta visi ką dangus neišlaiko...