Kai susergi, kai namuose tylu,
Daiktai kalbėt nustoja, susilaiko
Net laikas, ėjęs ištryptu ratu,
Staiga pasąmonėj nubunda klaikas,

Kad nieko be tavęs nėra
Ir nei pašalo, nei prisnigo,
Kad visa tai - tik afera,
Žaidimas doro kataliko,

Kuris nulipdė, ar, greičiau,
Sakytume, tave sutvėrė
Iš vieno tokio... Jei trumpiau,
Iš kaulo jauno Prometėjo,

Kuris dabar, taip kaip ir tu,
Prikaltas prie uolos pilkumo
Būties. Ir apsuptas kovų,
Kaip tu kad savo vienišumo.