Dar tamsu ir naktis dar gyli.
Mėnuo eina savąjį kelią.
Nekalbėki...Žinau – dar meni
Mūsų pasaką vasaros žalią.

Juk meni? Pasipuošę žiedais
Senos obelys mums šypsojos...
Dviese mes, su tavimi tiktai,
Bėgom vėl pasitikti rytojaus...

Pasiklydę laike ir erdvėj,
Atitrūkę nuo viso pasaulio...
Tu vis klausei – myliu ar tikrai?
Aš juokiausi, kad tai tik apgaulė.

Laikas tiesėsi gelsva pyne,
Sruvo jis per kiekvieną plyšiuką,
Vaga bėgo – lėta, tai sraunia...
Vis prašei – su manim dar pabūki...

Ir kas kartą mums gruodžio nakty
Mintyse – pavasaris žalias.
Supas snaigės...Ak, ko tu tyli?
Tarsi žiedlapiais sodas išbalęs...