Jaučiau. Kaip mirtis glamonėja mane peiliais.
Blaškė ir draskė sielą ir tavo ketureiliais.
Tu ta artima, paslapčių pilna knyga,
Parašyta man nesuprantama kalba.

Šmėklos šlykščios karštai tavęs geidė.
Vijau jas šalin, bet jos nesibaidė.
Nustėręs ir aklas
Pats tiesei joms rankas...

Nukamuota širdis trūkčiojo baugščiai.
O dar tie juodi alkani mirties paukščiai...
Šaukiu gaudžiai... Atsimerk!
Kokie aukščiai... Žvaigždės... Pažvelk!

Nemigo naktys. Ir kaip dūmas po dūmo
Skambančios natos...
Neišblaško mano šalto niūrumo
Tavo gilios sonatos.

Krito, dužo, trupėjo, skilo...
Saulė tvinko krauju, bet vėlei pakilo.
Palikę naktinio poilsio stotelę,
Sparnus išskleidę vėl leidžiamės į kelią...