Mano batai buvo du ir abiejų neberandu

Jaučiuosi pasirinkusi ne tą knygą, ne tuos žodžius, ne tą elgesį, mintis ir jausmus. Tiek visko ne to, ir aplinka ne ta. kažkada  kažkur kažkas kažką pametė. O aš noriu vėl atsistoti į savus batus.
  Nes visi garsiai rėkia, kad reikia tikėti ir pasitikėti savimi, eiti iškėlus galvą ir džiaugtis net tada kai tau atitenką labiausiai apdegęs pyrago gabalas.  O aš užklimpau kažkur tarp tikėti ir nusivilti ir mėgindama išsikapanoti nuolat metuosi tai į vieną, tai į kitą pusę. Toje klampynėje išbarsčiau daug minčių ir jausmų, tikėjimų ir principų, kurie man taip patinka kituose svajonių žmonėse. Tikriausiai kasdien kažką išbarstom iš savo skrynių, daug dulkių, kurios kuria mūsų pavidalus veidrodžių atspindžiuose.  Tik labai blogai, jei išbarstomos būtent tos smiltys, kurių netekę pamirštame kur norėjome eiti ir kokius save ten norėjome sutikti.
Petražolė