Voratinklių gijomis išvedžioti veidai,
Bejausmiai, kutenami trapiom smilgom.
Prakiurusioje kišenėje užsiliko gyvybė,
Sodinti ąžuolą, ar parduoti už duoną...

Malūnai sumals dangų ir tėvo žemes.
Jeigu dar turi tikėjimo, palauk - išeis.
Baikštaus elnio gyvenimą gyvenai,
Prieš duobę riaumojai liūtu: ,,Išleisk!“.

Štai pamesta dėlionės paskutinė detalė.
Bandydamas ją praryt, nepakeisi likimo.
Pagaliau prašvitus dangui, pakeliam akis,
Prasideda tavo gyvenimo purvo kruša.

Nulaužtas ąžuolas užgriuvo ant rankų.
Išsidrožk gyvenimo kryžių, tampyk paskui.
Ieškok pagalbos, suradęs krisk ant kelių,
Stokis, eik, išlik ir žibėk. Džiaugsmo ašaroj.