Klajūnas vėjas, kaip benamis brolis,
Ankstyvą rytą prie manęs pristojęs,
Lyg būtų pakeliui - ilgai lydėjo,
O aš, ir nesigyniau šio gerbėjo.

Prisijaukinus rūstų vėjo veidą,
Už lengvą pustymą atleidau:
Tokia žiema lig šiolei man patinka,
Kuomet ir šąla, pusto, lengvai sninga...

Smagiau, kada sniegu saulutė slysta,
Jei pilką debesį praplėšt išdrįsta.
O kokios svarbios ant pusnies žinutės,
Kurias man rašo žvirbliai ir zylutės!

Neskubinsiu pavasario, nekviesiu,
Net jei tik blankų dangų teregėsiu.