Mano vaike, sapne tu vis ploji žaislinėm rankutėm,
Kai parodau tau Karlsoną kiek apdraskytom akim,
Violetinį tokį, kurį aš žadėjau susiūti,
Bet neklaužada laikas pasiėmė jį su savim.
Jau dabar neturiu ką pakviest į pavargusią kertę
Ir parodyt vaidinimą, kuriame tu ir aš -
Tik  šeimyninės nuotraukos, virtusios nemigo draugėm
Dar susėda rytais į  nublukusias tavo roges.
Tu dabar jau žvaigždė,  kartais siunčianti man atvirutę –
Ją galiu iškvėpinti kalėdine švenčių egle
Ir delnais išblaškyt tą žieminį išsnaigintą rūką,
Kuris šiandien kaip šerkšnas apklojo mane ir tave.