Vėl rašau, nors ir šalta, bet ką aš žinau kam –
Rašau. Ar alsuoju į popierių vakaro prietemos šaltį.
O paskui deklamuosiu išnirusiems kartais draugams
Apie ledo gėlėm pražydėjusią upėje kaltę,
Apie tai, kas išaugo iš snaigėm tapytos dėžės,
Kai sudilo laiškai ir sudils nuo laukimo ne kartą
Ir kaip stiklo karoliai ant sniego laukinio byrės,
Kad vaikams būtų gera plasnoti po blizgantį lauką.
Vėl renku žvirblio pėdas ant mažo kalnelio viršaus,
Kad įspausčiau raštus lyg takus per boluojantį aukštį.
Jau žinau, ką darysiu, kai vėjas už  lango pašauks –
Paskraidinsiu eilėraštį naivų lyg žiemišką paukštį.