Už priekaištą, kurio neišgirdau,
Išeičiau iš namų į tavo erdvę,
Bet ramuma už nerimą slogiau
Apglėbusi, ledais ilgam suspaudžia
Ir nepaleidžia drumzlinų minčių
Dar tikinčių į pyktį ir grįžimą
Į sąrašą kaltų ir nekaltų,
Ar po mirties adventinį gimimą.
Už nuodėmę, kurią pati radau,
Kad tu suprastum, jog esu, jog myliu,
Kad atgailauju ir guodžiuosi tau –
Tik šypsenos – laiškai, kurie nuvylė.