visom ateinančiom dienom
aš išmeldžiau po paskutinį kartą –
paukščiu išleisti šitą vaiką,
betūnantį many visus
visus metus

žiūrėk, užklaus kada kaimynas
kaip dangų pereiti su batais
purvinais, šuniu, žmona,
negrįžtamai pametusia save

žinia,
pasiųsčiau kaimyną, žmoną, šunį jo toli
toli perpilti kopų, bet vaikas
baikštusis vaikas manyje,
augina suknelės žirnelius

ir žiūri kiaurai juodų akinių
vyro, jo moters ir dangaus