Kedenu jausmus kaip paukštelis,
Nors Lietuvoj jau žiema,
Lietutis čia šiltas nulijo,
Kalnuose sužibo žara.
Sodinu pribrendusį žodį,
Žemelė čionai sunki,
Ir visgi  turiu dar viltį,
Nušvis ir mano diena,
Kai suklupus gėlyne galėsiu
Pruglusti prie žiedo skaistaus,
Jei ne...jei sudygs kaip erškėtis,
Žinosiu - nusikaltau.
Pamirkiusi plunksną į kraują,
Dėliosiu toliau vėl žodžius,
Juk netgi erškėtis pražysta
Ir žiedas jo nuostabus.