bežadis lyg aušra virš vandenyno
rymai

žuvėdros murzinos nuo kasdienybės
kampuos blakstienų nusileidžia
ir neklykia, bet tyliai švilpauja
lyg neturėtų rūpesčio nė vieno

apsnūdę vėjai sukasi plaukuos
bet nešvilpia, o tyliai šnabžda
prabusdami nenoriai iš bekraščio miego


priglaustas brėkštančios aušros
bežadis lyg pramigęs vėjas
teberymai
o murzinos žuvėdros nuo bangų
pasislepia kampuos tavų blakstienų