Tu įdėjai man baimės maišelį į trapią dėžutę-
Aš bijau ją paliest, kai paviršius labai nelygus,
Ten kuždena laiškai apie ledo grasinančią griūtį,
Apie mažą balkoną, kurį paskandino lietus.
Nežinau,  kaip iškeist dygią baimę į mažą troškimą,
Į maldavimo kainą įtraukus valingus metus,
Kai kovoj nugalėjęs laikiau tavo galvą negyvą -
Tik nedidelė žvakė ištirpdė agonijoj mus.
O dabar kvaituly aš liečiu fosforinę dėžutę,
Su nublukusios laimės šilkinių rytų apvadais
Ir rimuoju eilėraštį – tarsi negrabų žmogutį,
Nebemokantį nieko protingo šnekėt su gyvais.